Šv. Pranciškaus Asyžiečio Regula (1223 m. Regula bullata)
I skyrius. Mažesniųjų Brolių gyvenimas prasideda Viešpaties vardu
Mažesniųjų brolių Regula ir gyvenimas yra toks: laikytis Šventosios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos, gyvenant klusniai, be nuosavybės ir skaisčiai. Brolis Pranciškus pasižada klausyti jo šventenybės popiežiaus Honorijaus ir teisėtai išrinktų jo įpėdinių bei Romos Bažnyčios ir juos gerbti. Kiti vienuoliai turi klausyti brolio Pranciškaus ir jo įpėdinių.
II skyrius. Apie tuos, kurie nori taip gyventi, ir kaip juos reikia priimti
Jeigu kas nori pripažinti mūsų Regulą ir ateina pas brolius, šie turi nusiųsti jį pas savo provincijos ministrą, kadangi tik jam, kaip ir kitų provincijų ministrams, leidžiama priimti į Ordiną vienuolius. Jie privalo kruopščiai ištirti, ar katalikiškas kandidatų tikėjimas, ar pripažįsta jie Bažnyčios sakramentus. Jeigu jie tiki visa, ko moko katalikų tikėjimas, ir yra pasirengę išpažinti tai viešai bei tvirtai laikytis iki pat savo gyvenimo pabaigos, ir jeigu nėra vedę arba yra vedę, bet jų žmonos jau įstojusios į vienuolyną, arba, pasižadėję gyventi skaisčiai, yra gavę iš savo vyskupo leidimą, arba jau yra tokio amžiaus, kad dėl jų nebegali kilti joks įtarimas, tai tegul ministras papasakoja jiems, ką sako šventoji Evangelija (Mt 19, 21) - kad jie turi eiti, parduoti viską, kas jiems priklauso, ir išdalyti vargšams. Jeigu jie negali to padaryti, pakanka jų geros valios, jų nusiteikimo.
Broliai ir jų ministrai privalo būti atsargūs ir nesikišti į naujokų žemiškus reikalus, kad šie galėtų savo gėrybių atsisakyti laisvai, kaip Dievas juos įkvepia. Jeigu jie prašytų patarimo, ministrai gali nusiųsti juos pas kokius nors dievobaimingus žmones, kurie patartų, kaip savo turtą išdalyti vargšams.
Kai šitai atlikta, tegu ministrai aprengia kandidatus bandomojo laikotarpio abitu, t. y. duoda dvi tunikas be gobtuvų, virvę ir kelnes bei kaperoną, siekiantį virvę, jeigu patys kokiu nors metu nenusprendžia, kad dar ko nors reikia. Po metų noviciato, davę klusnumo įžadus ir pasižadėję visada laikytis Regulos ir šio gyvenimo būdo, naujokai turi būti priimti. Palikti Ordiną, kaip pabrėžė jo šventenybė Popiežius, griežtai draudžiama. Juk Evangelija mums sako: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei" (Lk 9, 62).
Broliai, jau davę klusnumo įžadus, gali turėti vieną tuniką su gobtuvu ir, jeigu nori, dar vieną be gobtuvo. Jeigu ką verčia būtinumas, gali avėti batus. Visi broliai turi dėvėti skurdžius rūbus ir lopyti juos pašukinės drobės ar kokios kitos prastos medžiagos skiautėmis su Dievo palaiminimu.
Aš įspėju visus brolius ir meldžiu juos nesmerkti ir neniekinti žmonių, kurie vilki švelniu ir prašmatniu rūbu, mėgaujasi prabangiu valgiu bei gėrimu. Kiekvienas verčiau tegu teisia ir niekina pats save.
III skyrius. Apie brevijorių, pasninką ir kaip broliai turi eiti per pasaulį
Dvasininkai turi skaityti brevijorių Romos kurijos nustatyta tvarka, išskyrus Psalmyną, todėl jiems leidžiama turėti brevijorių. O paprasti broliukai turi sukalbėti 24 „Tėve mūsų" per Aušrinę, 5 - per Garbinimo valandą, o Pirmąją, Trečiąją, Šeštąją ir Devintąją valandą - po 7, per Vakarinę - 12 ir per Naktinę valandą - 7. Jie turi sukalbėti kelias maldas už mirusius.
Visi vienuoliai turi pasninkauti nuo Visų Šventųjų iki Kalėdų. Tuos, kurie savo noru pasninkauja 40 dienų po Trijų Karalių, laimina Dievas, nes šį laiką savo šventu pasninku pašventino pats Viešpats (Mt 4, 2). Tačiau tie, kurie nenori to daryti, neturi būti verčiami. Visi vienuoliai privalo pasninkauti per gavėnią prieš Velykas, bet kitu metu pasninkauti jie neprivalo, išskyrus penktadienius. Tačiau jeigu tikrai būtina, nuo kūno pasninko jie atleidžiami.
Štai mano patarimas, prašymas ir karščiausias troškimas: tegul mano broliai Viešpatyje Jėzuje Kristuje keliaudami po pasaulį nesikivirčija, nesivaidija, nesivelia į ginčus (2 Tim 2,14) ir nekritikuoja kitų, bet būna malonūs, taikūs, romūs, neišpuikę, paslaugūs ir nuolankūs, su kiekvienu kalba pagarbiai, kaip iš jų ir tikimasi. Jiems draudžiama joti arkliais, jeigu to daryti neverčia tikras būtinumas ar liga. „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams" (Lk 10, 5) ir, Evangelijos žodžiais tariant, tevalgo tai, kas jiems bus duota (Lk 10, 8).
IV skyrius. Kad broliai nepriimtų pinigų
Aš griežtai draudžiu visiems broliams kokiu nors būdu imti pinigus, tiek patiems, tiek per tarpininką. Ministrai ir gvardijonai turi sąžiningai pasirūpinti ligonių reikmėmis ir visų brolių apranga, kreipdamiesi pagalbos į dvasios bičiulius, atsižvelgdami į gyvenamosios vietos sąlygas, metų laiką, švelnų ar atšiaurų klimatą, kaip jiems atrodo geriausia tomis aplinkybėmis. Tai neatleidžia jų nuo draudimo kokiu nors būdu imti pinigus.
V skyrius. Kaip reikia darbuotis
Broliai, kuriems Dievas davė malonę darbuotis, tegul dirba tikėjimo ir pamaldumo dvasioje. Tegul vengia tinginystės - šio sielos priešo - ir nepraranda maldos ir atsidavimo dvasios, kuriai turi būti palenkta kiekviena žemiška pastanga. Kaip atlygį už darbą jie gali priimti viską, ko tik jiems reikia - patiems ar brolijai, tik ne pinigus. Ir tegul tai daro nuolankiai, kaip tikimasi iš tų, kurie tarnauja Dievui ir siekia tobuliausio neturto.
VI skyrius. Apie tai, kad broliai nieko nepasisavintų, apie išmaldos rinkimą ir sergančius brolius
Broliai turi nieko nesisavinti - nei namų, nei vietos, nei dar ko nors. Kaip ateiviai ir svečiai šiame pasaulyje (1 Pt 2, 11), tarnaujantys Dievui neturtu ir nuolankumu, jie turi su pasitikėjimu prašyti išmaldos. Ir nėra jokios priežasties, dėl ko jie turėtų gėdytis, nes Dievas dėl mūsų pats apiplėšė save šiame pasaulyje. Tai - didžiausias neturto išaukštinimas ir tai, mano brangūs broliai, padaro jus Dangaus Karalystės paveldėtojais ir karaliais, skurdžiais žemiškų gėrybių, bet turtingais dorybėmis. Tai turi būti jūsų dalia, nes ji veda į gyvybės šalį. Ir prie šio neturto, mano mylimieji, jūs turite prisirišti visa širdimi ir nenorėti ko nors mažesnio negu Dangus dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Kad ir kur broliai vienas kitą sutiktų, tegu parodo, jog yra tos pačios šeimos nariai. Ir tenesidrovi atskleisti vienas kitam, ko jiems trūksta. Juk kaip motina myli savo kūdikį ir juo rūpinasi, taip ir vienuolis turi mylėti bei rūpintis savo dvasios broliu - ir dar labiau negu ji. Jeigu brolis suserga, kitų pareiga jį slaugyti, kaip patys norėtų būti slaugomi.
VII skyrius. Apie atgailą, skirtiną nusidėjusiems broliams
Jeigu kuris nors iš brolių, gundomas priešo, mirtinai nusideda, jis turi kuo greičiau, neatidėliodamas, kreiptis pagalbos į savo provincijos ministrą - jeigu tai tokia nuodėmė, dėl kurios broliams privalu į jį kreiptis. Jei provincijos ministrai yra kunigai, jie turi šiems vienuoliams paskirti deramą atgailą. Jeigu jie nėra kunigai, turi pasirūpinti, kad atgailą paskirtų kuris nors Ordino kunigas, kaip jiems atrodo geriausia prieš Dievą. Tegu vyresnieji būna atidūs, kad nesupyktų ir nenusimintų, jog vienuolis pasidavė nuodėmei, nes jų ar kitų pyktis ir apmaudas apsunkina artimo meilės praktiką.
VIII skyrius. Apie Ordino generalinio ministro išrinkimą ir Sekminių kapitulą
Vienas Ordino narys turi būti brolių išrinktas Ordino generaliniu ministru, visos brolijos tarnu, o broliai griežtai įpareigojami jo klausyti. Šiam mirus, provincijų ministrai ir kustodai per Sekminių kapitulą turi išrinkti jo įpėdinį. Kapitula tebūna toje vietoje, kur paskiria generalinis ministras. Tokia kapitula turėtų būti šaukiama kartą per trejus metus, bet nebūtinai tuo pat metu, jeigu taip lieps generalinis ministras.
Jeigu visiems provincijų ministrams ir kustodams kada paaiškėja, kad generalinis ministras netinkamas tarnystei ir bendrai brolių gerovei, tie, kurie turi teisę, teišrenka juo kurį nors kitą brolį. Po Sekminių kapitulos provincijų ministrai ir kustodai gali kartą per metus sukviesti savo globotinius į vietos kapitulas, jeigu jie nori ir jeigu tai prasminga.
IX skyrius. Apie pamokslininkus
Broliams draudžiama sakyti pamokslus bet kurioje vyskupijoje, jeigu tam prieštarauja jos vyskupas. Joks brolis tenedrįsta pamokslauti žmonėms, jeigu Ordino generalinis ministras nėra jo ištyręs ir leidęs tai daryti.
Be to, aš patariu broliams ir raginu juos pamokslauti apgalvotais, paprastais ir tyrais žodžiais. Jie turėtų siekti vien klausytojų dvasinio gėrio, trumpai papasakodami jiems apie ydas ir dorybes, bausmę ir garbę, nes ir mūsų Viešpats, būdamas šioje žemėje, kalbėjo glaustai.
X skyrius. Apie brolių įspėjimą ir pataisymą
Vyresnieji, būdami brolių tarnais, turi juos lankyti ir perspėti, nuolankiai ir geraširdiškai pataisydami, neliepdami nieko, kas būtų priešinga jų sąžinei ar mūsų Regulai. Broliai savo ruožtu teatmena, kad dėl Dievo jie yra išsižadėję savo valios. Todėl aš griežtai liepiu jiems klausyti savo vyresniųjų, kaip jie yra pasižadėję Dievui, jeigu tai neprieštarauja jų sąžinei ir Regulai. Broliai, kurie yra įsitikinę, kad jie nebegali dvasiškai laikytis Regulos, gali ir privalo, kad ir kur būtų, kreiptis pagalbos į savo vyresniuosius. Šie turi švelniai, su meile juos priimti ir būti su jais tokie malonūs, kad vienuoliai galėtų kalbėti ir atsiverti jiems kaip šeimininkai savo tarnams. Kaip tik šitaip turėtų būti: vyresnieji turėtų būti brolių tarnai.
Iš visos Širdies aš meldžiu brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje sergėtis puikybės, gyrimosi, išdidumo, pavydo ir godumo, šio pasaulio rūpesčių ir troškimų, nepaniekinti kitų ir nesiskųsti. Tie, kurie nemokyti, tegu godžiai netrokšta studijuoti. Jie turėtų suprasti, jog vienintelis dalykas, kurio jiems verta siekti - kad juose veiktų Dievo dvasia, kai jie meldžiasi atkakliai, tyra ir nesavanaudiška širdimi. Kartu jie turi būti nusižeminę ir kantrūs, kęsdami persekiojimus ar ligas, mylintys tuos, kurie juos persekioja, šmeižia ar kaltina, kaip Viešpats Jėzus moko mus: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja ir šmeižia" (Mt 5, 44). „Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė" (Mt 5,10). „Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt 10, 22).
XI skyrius. Kad broliai neįžengtų į moterų vienuolynus
Aš griežtai draudžiu visiems broliams turėti įtartinų ryšių ar pokalbių su moterimis. Nė vienas negali įžengti į moterų vienuolyną, išskyrus tuos, kurie yra gavę Apaštalų Sosto leidimą. Jiems draudžiama būti vyrų ar moterų globėjais ar krikšto tėvais, kad nekiltų apkalbų tarp brolių ar apie brolius.
XII skyrius. Apie vykstančius pas saracėnus ir kitus netikinčius
Jeigu kurį nors brolį Dievas įkvepia apaštalauti tarp saracėnų ar kitų netikinčiųjų, jis privalo paprašyti savo provincijos ministrą leidimo. Šis savo ruožtu turi duoti leidimą tik tiems, kurie jam atrodo tinkami.
Ministrai irgi privalo prašyti Popiežių, kad vieną iš Romos Bažnyčios kardinolų paskirtų šios brolijos globėju, vadovu ir patarėju. Šitaip mes galėtume būti visiškai pavaldūs ir klusnūs Bažnyčiai. Taigi, tvirtai remdamiesi katalikų tikėjimu, mes galime visuomet gyventi neturtu, klusnumu ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija, kaip kad ir esame iškilmingai pasižadėję.
Nė vienam žmogui nevalia šį mūsų patvirtintą raštą keisti, ar akiplėšišku elgesiu jam prieštarauti. Jei kas tai išdrįstų padaryti, težino, kad užsitrauks visagalio Dievo ir jo šventų Apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.
Lateranas, aštuntųjų mūsų pontifikato metų (1223 m.) lapkričio 29 d.
