Mažesniųjų brolių ordino kilmė ir greitas plitimas
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1281-1226) Italijoje įkurta vienuolija vadinasi Mažesniųjų brolių ordinu (lot. Ordo Fratrum Minorum, sutrumpintai OFM).
Pirmųjų bendražygių Šv. Pranciškus Asyžietis sulaukė 1209 m. Netrukus jis iš popiežiaus Inocento III gavo palaiminimą jų bendruomenės gyvenimo būdui bei leidimą pamokslauti. Įkūrėjas savo sekėjus pavadino Mažesniaisiais broliais, o žmonės – pranciškonais. Broliai iš pradžių apsigyveno tik Asyžiaus apylinkėse, pasistatydami mažus namelius, kurie buvo vadinami tiesiog „vieta“ (lot. locus). Šių vietų jau po kelerių metų atsirado visoje Italijoje.
Ordinui augant, 1217 m. Šv. Pranciškus paskyręs provincinius ministrus, brolius pasiuntė į Vokietiją, Vengriją, Ispaniją, Prancūziją ir Siriją. Šventojo mirties metais (1226 m.) jau buvo 12 ordino provincijų, įkurtų įvairiuose kraštuose. Iš Vokietijos pranciškonai 1232 – 39 m. pasiekė Bohemiją, Lenkiją, Daniją ir Norvegiją. Netrukus jie įsikūrė Prahoje (1232), Breslave (1236), Krokuvoje (1237), Rygoje (1238) ir Torunėje (1239). XIII a. gale visoje Europoje pranciškonai jau turėjo 34 provincijas ir 10 vikarijų.
Tolimesnė ordino raida
Šv. Pranciškaus reguloje iš brolių reikalauta laikytis neturto, dėl ko stojantieji į ordiną turėjo savo nuosavybę išdalinti vargšams ir gyventi iš atlyginimo už darbą bei išmaldos. Tuo metu ordinas negalėjo įsigyti savo žemės ir namų, broliai neturėjo teisės imti pinigus. Šis nuosavybės nebuvimas pranciškonams teikė laisvę nuo materialinių rūpesčių, tačiau labai greitai augant bendruomenės narių skaičiui, absoliutaus neturto siekimas sukėlė sunkumų, išprovokavo vidaus kovas, dėl ko naujai susikūrusioje bendruomenėje atsirado trys skirtingas ideologines sroves atstovaujančios grupės: kraštutiniai dvasingieji (spirituales), nuosaikieji (moderati) ir laisvieji arba laksistai (laxi).
Nuosaikiuosius atstovavo didesnioji brolių dalis. Jie laikėsi popiežiaus duotų regulos paaiškinimų. Norėdami atlikti Bažnyčios pavestąją misiją, broliai turėjo statytis namus, steigti studijų centrus, kuriuose būtų rengiami pamokslininkai ir misionieriai. Tam pats popiežius davė leidimą. Pinigų naudojimo problemas išsprendė popiežiai Grigalius IX 1230 m. ir Inocentas IV 1245m. Visus savo pirmtakų su pranciškonais susijusius dokumentus apjungė popiežius Mikalojus III 1279 m. paskelbdamas bulę „Exivit qui seminat“. Tokių popiežiškų regulos paaiškinimų nesilaikė kraštutinieji, kuriems regula ir Šv. Pranciškaus gyvenimas buvo vienintele gyvenimo norma. Nesileisdami į jokius kompromisus, jie atsisakė paklusti popiežiams ir ordino vyresniesiems. Dėl to popiežius Jonas XXII 1317 m. pasmerkęs jų klaidas įsakė paklusti vyresnybei, o neklusniuosius perdavė inkvizicijos teismui.
Kraštutiniųjų pažabojimas neišsprendė ordino reformos klausimo, nes laisvieji (laxis) peržengė net popiežiaus dispensų, susijusių su turtiniais klausimais, ribas. Iki 1322 m. pranciškonų turtą tvarkę apaštaliniai administratoriai, popiežiaus Jono XXII sprendimu, buvo atšaukti. Tada broliai patys ėmė tvarkyti materialinius reikalus, priiminėti gausias įplaukas iš rėmėjų. Vidinę ordino drausmę apardė Vakarų schizma, karai ir marai. Šiame kontekste įsigalėjo laksizmas, ypač dideliuose konventuose gyvenančių ir konventualais vadinamų brolių tarpe.
Uolesnieji, norėdami ištikimiau laikytis regulos (lot. observare - laikytis – iš čia ir kilo pranciškonų observantų pavadinimas), gavo leidimą apsigyventi kuklesniuose ir nuošalesnėse vietose pastatytuose vienuolynuose. XIV a. pabaigoje pranciškonų observantų judėjimo atstovai Italijoje jau turėjo 23 vienuolynus ir apie 130 brolių. Tuo pačiu metu reformatoriai organizavosi Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitose vietose. Šis judėjimas ypač sustiprėjo, kai į observantų gretas atėjo tokios charizmatinės asmenybės kaip Šv. Bernardinas iš Sienos, Šv. Jonas iš Kapistrano, Albertas iš Sartiano ir Šv. Jokūbas iš Markijos. Jie brolių tarpe pažadino apštališką užsidegimą, misijinį veržlumą. Nepavykus reformuoti viso ordino, reformos šalininkams nuolat buvo skiriami atskiri generaliniai ir provinciniai vikarai, kol pagaliau 1517 m. Popiežius Leonas X savo bule „Ite vos“ ordiną padalijo į dvi savarankiškas bendruomenes, observantams suteikdamas pirmenybę, o jų generolą pavadindamas viso ordino generolu (lot. Minister Generalis totius Ordinis Fratrum Minorum). Ilgainiui XVI a. viduryje iš observantų šeimos rigoristų išsivystė pranciškonai kapucinai.
Observantų gretose dar kelis šimtmečius nerimo reformų dvasia, dėl ko savarankišku tapusioje pranciškoniškoje atšakoje buvo pasiskirstyta į reformatus, alkantariečius ir t.t., kuriems popiežiaus Leono XIII 1897 m. bule "Felicitate quadam" įsakyta vėl susivienyti. Nuo to laiko pranciškonai observantai vadinasi tik Mažesniaisiais broliais (OFM).
Dėl šimtmečiais vykusių permainų, šiandien pranciškonai susideda iš trijų savarankiškų atšakų: Mažesniųjų brolių (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų (OFM Conv.) ir Mažesniųjų brolių kapucinų (OFM Cap.).
