Šv. Klaros seserys

Adresas
Pamaldų tvarka
Šv. Klaros seserų vienuolynas Kretingoje
Šv. Klara Asyžietė
Vienuolyno rekvizitai

ADRESAS

Šventos Klaros seserų vienuolynas
Įm. kodas 192092261
Mėguvos g. 34, LT-97140 Kretinga
Lietuva

tel./fax. 8 445 79323

Šv. Klaros seseris galite aplankyti
kiekvieną dieną:
9.00 – 12.00; 15.00 – 17.00 val.

PAMALDŲ TVARKA

Seserų koplyčioje galite pasimelsti kasdien:
6.30 – 12.00 val.
15.00 – 18.00 val.

Šv. Mišios vienuolyno koplyčioje aukojamos
kiekvieną rytą 7.00 val.

Kiekvieną dieną (išskyrus šeštadienį)
po Šv. Mišių vyksta Švč. Sakramento adoracija
iki 12.00 val.

ŠV. KLAROS SESERŲ VIENUOLYNAS KRETINGOJE

Klarisės yra II-asis Šv. Pranciškaus įkurtas ordinas. Lietuvoje, prieš įsikuriant klarisėms, gyvavo I-asis (Mažesnieji broliai pranciškonai (OFM)), ir III-asis (Pranciškonai pasauliečiai (OFS)) ordinai, tačiau charizmatinei šeimos pilnatvei trūko II-ojo – Šv. Klaros neturtėlių seserų ordino.

1994 m. broliai pranciškonai surinko merginų, trokštančių gyventi Evangelija šv. Klaros dvasioje, grupę ir išlydėjo jas į klarisių vienuolyną Mantuvoje (Italija). Ten, giliau pažinusios šv. Klaros Asyžietės dvasingumą, merginos davė pirmuosius laikinuosius įžadus.

1997 m. iš Romos buvo gautas leidimas vienuolyno fundacijai Lietuvoje, o po metų pirmosios seserys lietuvaitės kartu su jas lydinčia seserimi itale atvyko į Kretingą, kad čia įkūnytų šv. Klaros charizmą. Seserys apsigyveno broliams priklausančiame name ir remiamos dangiškojo Tėvo meilės žengė pirmuosius žingsnius Lietuvoje. 1998 m. prasidėjo vienuolyno statyba. Nors ją lydėjo finansiniai sunkumai, tačiau Italijos, Vokietijos ir Austrijos geradarių (ypač tų kraštų brolių pranciškonų ir klarisių) dėka 2000 m. statyba buvo baigta, o vienuolynas iškilmingai pašventintas. Meilės ryšiai su geradariais nenutrūko iki šiol, jie vis dar savo aukomis palaiko seseris.

Nežiūrėdamas į žmogišką silpnumą, Viešpats šią kaimenę laimino ir vedė: 2003 m. kovo 25 d. dideliam visos pranciškoniškosios šeimos džiaugsmui Kretingos šv. Klaros vienuolynas gavo kanonišką įteisinimą.

Šv. Klaros seserims būdingas kontempliatyvus gyvenimo būdas ir gilus pamaldumas: jų kasdienybė nuo ankstyvo ryto iki vėlumos perpinta maldos. Klarisės gyvena iš savo darbo ir Dievo malonės, kuri gražiai pasireikia per geradarius.

Seserų veiklos pobūdį lemia vietos Bažnyčios poreikiai. Kretingoje gyvenančios seserys daro komunikantus. Kasdieninis šv. Klaros seserų gyvenimas – tai darbas, asmeninė malda, Šv. Mišių ir valandų liturgija. Tai – atgailos ir kontempliacijos gyvenimas. Seserų tikslas – gyventi Jėzaus Kristaus Evangelija seseriškoje bendruomenėje, kad po dangumi neturėtų nieko kito kaip tik Viešpatį. Neturtą sesės supranta ne tik kaip materialinių gėrybių atsisakymą dėl Kristaus meilės, bet nuoširdžiai siekiama ir vidinio neturto, kuris veda į tikrąją Dievo vaikų laisvę. Seserų bendruomenė Viešpaties dvasios suburta gyventi toli nuo pasaulio triukšmo – uždarame vienuolyne, kad laisva širdimi tarnautų Viešpačiui ir būtų atvira visiems žmonėms jų džiaugsmuose ir skausmuose.

Šv. Klaros seserys ir Mažesnieji broliai, gyvendami tuo pačiu troškimu sekti neturtingą ir nuolankų Kristų, yra vienas kitam dvasinė parama ir papildymas. Savo malda, bendruomenine vienybe, paprastumu ir visu tuo, ką Dievo Apvaizda duoda, Motinos Bažnyčios širdyje ir broliai, ir seserys yra pašaukti visai kūrinijai spinduliuoti Kristaus Gerąją Naujieną.

ŠV. KLARA ASYŽIETĖ (1193 – 1253)

Klara gimė 1193 m. Asyžiuje, turtingoje ir kilmingoje Favaronės šeimoje, kur visada buvo puoselėjamos krikščioniškos vertybės, o motina buvo pamaldumo, artimo meilės ir kilnumo pavyzdys. Tad ir Klara, dar būdama labai jauna, susižavėjo Pranciškaus ir jo brolių skelbiamu mokymu apie Kristų bei jų gyvenimo būdu. Ji dažnai aplankydavo šį Dievo žmogų, kurio žodžiai atrodė it liepsna, atskleidžianti tuščią pasitikėjimo pasauliu viltį ir apgaulingą jo išorę. Pranciškus savo gyvenimu liudijo jos širdžiai apie sužadėtuvių su Kristumi grožį ir džiaugsmą. Klara pasirinko Pranciškų savo dvasiniu vadovu, pasitikėjo jo patarimais ir vykdė visa tai, ko jis mokė. Sulaukusi 18 metų ji turėjo drąsią ir mylinčią širdį, sugebančią priimti radikalius sprendimus. Išaušus 1212 m. Verbų sekmadieniui, Klara jautė ir tikėjo, kad išmušė jos valanda sekti Kristų be išskaičiavimų. Pranciškui pritariant ir vyskupui palaiminus, ji naktį slapta pabėgo iš namų į Porciunkulę pas Pranciškų ir jo brolius. Čia, pasišventimo Dievui ženklan, Pranciškus jai nukirpo plaukus ir nuo šios akimirkos Klara apsisprendė tobulai gyventi Evangelija ir visa širdimi mylėti Kristų, kuris iš meilės žmogui paaukojo save.

Laikiną gyvenimo būstą Pranciškus Klarai surado pas benediktines. Iš ten kiek vėliau Klara su savo pirmosiomis pasekėjomis persikėlė į šv. Damijono bažnytėlę, kurią Pranciškus pats atstatė ir įkvėptas Dvasios išpranašavo, kad “čia gyvens ponios, kurių šlovingu gyvenimu […] bus garbinamas dangiškasis Tėvas visoje Bažnyčioje”. Taip Asyžiaus nuošalyje, mažame ir vargingame vienuolyne gimė mažoji kaimenė, kuri, atsiskyrusi nuo pasaulio, sekė neturtingą ir nukryžiuotą Kristų. Šios bendruomenės savitumas – “aukščiausias neturtas” ir bendruomeninis gyvenimas. Seserų neturto pasirinkimas byloja apie jų troškimą priimti Dievą ir atsiduoti Jam, Kristaus ir Jo Švč. Motinos pavyzdžiu, gyvenant be jokių materialinių garantijų ir pasitikint dangiškuoju Tėvu, kuris “maitina dangaus sparnuočius…”. Joms bendruomeninis gyvenimas yra Tėvo dosnumo ir vaisingumo ženklas. Klara byloja mums: “Kai supratau, kad turiu atgailauti – Dievas man davė seseris”. Bendruomeninis gyvenimas seserims tai vieta, kur meilė Viešpačiui tampa konkreti. Klara savo dvasinę šeimą pavadino “Neturtėlių seserų ordinu” (dar kitaip vadinamu II – ju pranciškonišku ordinu), ir tai visiškai atspindėjo jų gyvenimo būdą.

“Neturtėlės Ponios” (taip jas vadino Pranciškus), Klaros vedamos, nemėgdžiojo I-ojo ordino – Mažesniųjų brolių, bet atrado savitą charizmą Bažnyčioje. Abu ordinai, sekdami savo pašaukimą, vienas kitą papildo. Mažesnieji broliai seka evangelinį Jėzų būdami kontempliatyvūs apaštalai veikloje, o Klaros seserys, būdamos su Kristumi veiklioje maldoje, vis labiau panašėja į Jį ir tampa gyvu Jo atvaizdu visai kūrinijai.

1215 m. Laterano IV Susirinkimas uždraudė naujų regulų kūrimą, tad Klarai dėl teisinių dalykų teko priimti benediktinių regulą, tačiau ji niekada neatsižadėjo pranciškoniškojo idealo. Ji mielai būtų likusi seserimi, bet Pranciškui ir vyskupui liepiant, Klara prisiėmė abatės pareigas, kurias nešė iki mirties. Šioje tarnystėje ji neiškėlė savęs virš kitų seserų – priešingai, ji pasilenkė ir priartėjo prie kiekvienos iš jų. Kanonizacijos byla liudija apie jos tvirtą ir švelnią meilę.

Tarp tylių vienuolyno sienų, gyvendama atgailoje ir maldoje, Klara tapo Kristaus bendradarbe ir silpnųjų Mistinio Kūno narių palaikytoja. Jos maldos apglėbė visą kūriniją ir nešė gausių vaisių. Klara seserims buvo evangelinio gyvenimo motina. Ji suprato, kad Evangelija nėra utopija ir tai paliudijo tvirtu tikėjimu per visą savo gyvenimą. Ji kaip išmintinga mergelė atsivėrė ir priėmė Dievo Žodį; kaip sužadėtinė vis labiau panašėjo į Mylimąjį; kaip motina mylėjo Jį kiekviename kūrinyje. Keturiasdešimt metų gyvenusi tyloje, paprastume ir neturte, ji išpažino, kad Kristaus meilė padaro žmogų laimingą, o mirties patale meldėsi: “Tau dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei”.

Klara visą gyvenimą kovojo už pranciškoniškąjį idealą – gyventi pagal „aukščiausią neturtą” vienybėje su Mažesniaisiais broliais. Paskutinėmis Klaros gyvenimo akimirkomis – 1253 m. rugpjūčio 9 d. – Bažnyčia, popiežiaus Inocento IV asmenyje, patvirtino jos parašytą regulą (Klara – pirmoji moteris, parašiusi regulą). Tų pačių metų rugpjūčio 11 d. ji iškeliavo pas Viešpatį.

1255 m. Klara Asyžietė iškilmingai paskelbta šventąja.