Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos istorija

  

Pranciškonai Lietuvoje prieš ordino suskilimą

Pranciškonų buvimas Lietuvoje siekia valstybės kūrimosi pradžią-Mindaugo laikus. Paties šv. Pranciškaus Asyžiečio bendražygis Jonas iš Plano Carpini, popiežiaus Inocento IV siunčiamas pas totorius, 1245 m. su keliais palydovais atvyko į Lietuvos teritoriją. Nuo tada prasidėjo pranciškonų misija Lietuvoje. Jie skleidė Kristaus mokslą Mindaugo rūmuose, dalyvavo jo krikšte, karūnacijoje, o pranciškonas Kuršo vyskupas Henrikas iš Liuksemburgo popiežiaus buvo paskirtas Mindaugo ir jo šeimos globėju.

Nužudžius karalių Mindaugą pranciškonai nenustojo lankęsi Lietuvoje. Jų misija buvo suartinti šalies valdovus su Rygos arkivyskupu ir miestiečiais prieš bendrą priešą Livonijos ordiną. Kai Rygos arkivyskupu tapo pranciškonas Fridrichas iš Pernsteino (1304-1340 m.), jo santykiai su Vyteniu ir Gediminu buvo labai draugiški ir maža betrūko, kad Gediminas būtų priėmęs krikštą. Jo dėka pranciškonai buvo tapę Lietuvos kunigaikščių patarėjais ir sekretoriais, dėl to jie buvo įkurdinti Naugarduke ir Vilniuje.

Mažesnieji broliai taip pat nepaliko Lietuvos Kęstučio ir Algirdo laikais. 1387 m. lietuvių krikšto metu pranciškonai parodė ypatingą uolumą. Dėl to net du pirmieji Vilniaus vyskupai Andriejus Vasylius (1388 - 1398 m.) ir Jokūbas Plichta (1398 - 1407 m.) buvo parinkti iš Mažesniųjų brolių ordino. Krikščionybei vis labiau skleidžiantis, Lietuvoje plėtėsi ir pranciškonų vienuolynų tinklas.

 

Pranciškonai observantai – bernardinai Lietuvoje

Pranciškonai observantai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, kur juos 1453 m., praėjus vos trejiems metams po pagrindinio reformos organizatoriaus Šv. Bernardino iš Sienos kanonizacijos, buvo įkūręs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Kazimiero Jogailaičio (šv. Karalaičio Kazimiero tėvo) ir kardinolo Zbignevo Olesnickio pakviestas šv. Jonas iš Kapistrano. Su keliais pranciškonais observantais atvykęs į Krokuvą jis savo pamokslais į observantų gretas patraukė daug universiteto studentų ir kitų jaunuolių, kuriuos priėmęs į ordiną Krokuvoje įkūrė pirmąjį Šv. Bernardino iš Sienos vardo vienuolyną, dėl ko ten gyvenusius brolius imta vadinti bernardinais. Taip pranciškonams observantams Lenkijoje ir Lietuvoje prigijo bernardinų vardas.

Kazimieras Jogailaitis 1468 m. pradžioje paprašė popiežiaus Pauliaus II, kad leistų Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje įkurti po penkis observantų vienuolynus. Popiežius 1468 m. liepos mėn. leido įkurti tik po du vienuolynus, jiems suteikdamas visas prašytas privilegijas. Gavęs šį popiežiaus leidimą, karalius su provincijos vikaru (iki 1517 m. observantų provincijos buvo vadinamos vikarijos, o jų provincijolai vikarais) Marijonu iš Joziorko pradėjo rūpintis vienuolynų statyba, vienuolinių bendruomenių formavimu bei įkūrimu. Etnografinėje Lietuvoje buvo nutarta pirmiausia steigti vienuolynus Vilniuje ir Kaune. Naujai įsteigtos lenkų observantų – bernardinų provincijos kapitula 1468 m. per Trijų Karalių šventę Varšuvoje išrinko būrį brolių, kuriuos į Lietuvą turėjo nuvesti pranciškonas Andrius Rey - pirmasis observantų Lietuvoje vyresnysis.

 

Lietuviškos observantų – bernardinų provincijos įsteigimas ir raida ik 1864 m.

Bernardinams atvykus į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritoriją visų pirma 1469 m. buvo įsteigtas vienuolynas Vilniuje, vėliau Kaune (1470 m.), Tykocine (1479 m.) ir Polocke (1498 m.). Iš šių vienuolynų ir juose gyvenančių brolių buvo sudarytas Lietuvos pranciškonų observantų komisariatas.

1530 m. pirmą kartą įkurta Lietuvos pranciškonų – bernardinų provincija. Po karų, marų ir kitokių kataklizmų sumažėjus brolių skaičiui, šie buvo priversti prisijungti prie Lenkijos provincijos. Ilgainiui didėjant brolių būriui, statant naujus vienuolynus, 1627 m. dar kartą buvo pabandyta atkurti savarankišką Lietuvos provinciją, kuri neilgai tegyvavusi 1630 m. prijungta prie naujai įkurtos Mažosios Lenkijos provincijos. Galiausiai 1729 m. įkurta pranciškonų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Pradžioje ji turėjo 31 vienuolyną, o po kelių dešimčių metų jos jurisdikcijoje jau buvo 47 vienuolynai, 6 rezidencijos, 12 kapelianijų. Manoma, kad tuo metu provincijoje galėjo būti per 400 narių. Tačiau provincija pačiame savo žydėjime 1863 m. visiškai panaikinta carinės Rusijos valdžios įsakymu.

 

Provincijos atgaivinimas XX a. pradžioje

1864 m. uždarius visus provincijos vienuolynus, buvo paliktas tik Kretingos, į kurį carinė valdžia suvežė visus senus ir ligotus brolius, kad jiems mirus, galėtų panaikinti ir šį vienuolyną. Keičiantis aplinkybėms, merdinti pranciškonų provincija pradėjo atsigauti, kai į vienuolyną specialiu popiežiaus leidimu buvo priimtas diecezinis kunigas Antanas Bizauskas, kuris 1912 m. davė amžinuosius įžadus, gaudamas vienuolinį Pranciškaus vardą. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė dar keli kunigai pasauliečiai. Pranciškus Bizauskas pradėjo rūpintis Šv. Kazimiero provincijos atgaivinimu. Po jo pranešimo apie pranciškonų padėtį Lietuvoje, 1913 m. ordino generolas Kretingos vienuolyną komisariato teisėmis prijungė prie Silezijos provincijos. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę pradėjo gausėti brolių. 1924 m. įkurtas naujas vienuolynas Kauno Žaliakalnyje, kiek vėliau buvo atgauti Troškūnai. 1930 m. atidaryti antri namai Kaune, Nemuno gatvėje, kurie, atgavus Vytauto bažnyčią, perkelti į Uosto gatvę. 1933 m. atidaryti namai Nemunaityje, o 1934 m. įkurtas vienuolynas Pajūryje, kur iš Kretingos perkeltas novicijatas. Matant progresyvų lietuvių pranciškonų gausėjima 1931 m. įkurtas nepriklausomas Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero komisariatas provincijos teisėmis. 1940 m. Lietuvoje buvo apie 120 brolių.

 

Lietuvos pranciškonai po 1940 m. okupacijos

Drauge su atgimusia valstybe augusi bendruomenė dar kartą buvo išsklaidyta po 1940 m. sovietinės okupacijos. Dalis lietuvių pranciškonų pasitraukė į vakarus. Lietuvoje pasilikusiems teko patirti represijas, veikti pogrindžio sąlygomis.

Tarpukaryje jaunieji broliai buvo siunčiami studijuoti į Vokietijos, Austrijos ir Italijos pranciškonų seminarijas, dėl to dar prieš pat sovietinę okupaciją užsienyje studijavo 9 klierikai. 1940 m. Tarybų Sąjungai užgrobus Lietuvą, į Vokietiją pasitraukė 3 broliai kunigai ir 14 klierikų, iš kurių 9 tapo kunigais. Artinantis antrajai sovietinės okupacijos bangai iš šalies pasitraukė dar 4 kunigai ir du broliai, o karui pasibaigus emigracijoje į noviciatą buvo priimti 3 jaunuoliai ir kiti 2 klierikai, kurie grįžę iš kariuomenės galėjo tęsti studijas svečiose šalyse. Taip užsienyje atsirado 32 iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai, iš kurių vieni studijavo, kiti apaštalavo lietuvių tarpe Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Belgijoje.

Provincijos vadovybė, matydama, kad Lietuvoje pranciškonai bus sunaikinti, jau 1940 m. vasarą Justinui Vaškiui OFM pavedė burti brolius JAV, kur jis atvykęs 1941 m. ėmėsi duotosios misijos. Amerikos lietuvių remiamas, J. Vaškys 1941 m. atidarė laikiną brolių rezidenciją Pitsburge, Pa., kur pasikvietė dalį iš Lietuvos pasitraukusių brolių. 1944 m. įkuriamas pirmasis pastovus vienuolynas Greene, Me. (JAV).

1947 m. įsteigtas lietuvių pranciškonų komisariatas JAV, kurio komisaru paskiriamas brolis J. Vaškys OFM. Tais pačiais metais atidarytas vienuolynas Kennebunkporte, Me. (JAV), o 1949 m. įkuriama rezidencija St. Catherines, Ont. (Kanada). 1951 m. atidaromas konventas New York‘e Brukline.

1952 m. komisariato centras perkeltas į Kennebunkportą, Me , o 1953 m. įsteigiama lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero kustodija provincijos teisėmis, tęsianti iki tol Lietuvoje gyvenusių brolių gyvenimo tradiciją. Tais pačiais metais Kanadoje Toronte įkuriamas vienuolynas ir didelė lietuvių parapija.

Netrukus į JAV ir Kanadą atvyko kiti Europoje išsibarstę lietuviai pranciškonai, kurie sėkmingai įsijungė į čia anksčiau atkeliavusių brolių vykdomą sielovadinį, edukacinį bei kultūrinį darbą tautiečių tarpe, uoliai siekdami ir viltingai laukdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1969 m. išleidus naujas ordino konstitucijas, buvo panaikintos savarankiškos kustodijos. Jų vietoje buvo galima steigti vikarijas, tačiau joms reikėjo teritorijos ir tam tikro brolių skaičiaus. Iškilo pavojus netekti savarankiškumo, ordine buvo kalbama apie lietuvių pranciškonų prijungimą prie kitų provincijų.

1971 m. sušauktame Šv. Kazimiero kustodijos susirinkime buvo parašytas kreipimasis - memorandumas į Generalinę kuriją, prašant leisti kurti savarankišką vikariją. Tais pačiais metais leidimas buvo gautas, įsteigta Lietuvos Šv. Kazimiero vikarija, apėmusi Lietuvos teritoriją, visus už jos ribų esančius vienuolynus ir juose gyvenančius brolius.

Prasidėjus tautos atgimimui, pogrindyje veikę pranciškonai drauge su Šiaurės Amerikoje gyvenančiais broliais ėmėsi provincijos atstatymo darbo, vėl galėjo laisvai skelbti Evangeliją, o daugėjant brolių skaičiui, 2004 m. gruodžio 8 d. Lietuvoje augančiai pranciškonų bendruomenei buvo sugrąžintas Šv. Kazimiero provincijos statusas. Po 2007 m provincijos kapitulos provincijos centras sugražintas į Vilnių.